Šiuolaikinės visuomenės kritikai atvirai tėškia, jog eilinis žmogus ne tik stebi kasdienį melo spektaklį, bet ir aktyviai jame dalyvauja. Štai tau ir pasaka... Kaip klasikinį mąstytoją turbūt galima paminėti Jean Baudrillard. Apie vartotojiškumą, poreikius ir t.t. jis kalba aštriai ir paveikiai, kartais beveik atrodo, kad tekstų paraštėse galima išskaityti klausimą, kodėl niekaip nepastebime to, kas yra nepaprastai akivaizdu. O nepastebime turbūt todėl, kad taip patogiau. Nes tikime, kad į mus žiūrima kaip į protaujančius individus. Dalykus siekiame priimti tokius, kokie jie mums rodosi, pernelyg nesiaiškindami jų prigimties. Suvokimas, jog aplink verda įvairios manipuliacijos, kurių tikslas – mes, manantys, jog turime pasirinkimo laisvę, jog esame teisūs, jog gyvename nuolat šviesėjančiame pasaulyje, ne tik prablaivo, bet ir kontūzija.

Anot Biblijos, žmogus yra paskirtas šio pasaulio šeimininku. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Žmogui, regis, nebepatinka šios pareigos, nes vis dažniau mes ir elgiamės, ir prižiūrim savo planetą taip, tarsi būtume jos svečiai. Kiek toli gali nuvesti toks požiūris, pasakyti sunku, tačiau faktas, kad mūsų planeta gali sunykti, yra visiškai teisingas. Tam tereikia toliau sėkmingai nekeisti vis blogėjančios situacijos. Žemė gyvybinga ir atkakli, ištvėrė jau ne vieną mūsų kaprizą. Niekas negali pasakyti, kiek dar laiko mūsų planeta leisis išstumiama į antrą planą. Galbūt Žemė kada nors garsiai ir mums nelabai patinkančiu būdu pareikš savo nuomonę. O gal mes patys atsitokėsime ir nustosime gyventi vien tik šia diena...

Šiame „Ozone“ kalbame apie architektūrą, statybą – namo ir miesto. Nuo futuristinės vizijos iki praktikos. Mat be namų neišsiversi. O namai ne tik stovi šiaip sau – dažniausiai jie stovi santalkomis, išsiraizgiusiame gatvių tinkle. Lietuvoje galima rasti kaimą, miestelį, miestą. O štai megapolių neturime. Gal ir gerai, mat net kvapą gniaužia žvilgterėjus į tų miestų-valstybių populiacijas. Pavyzdžiui, Šanchajuje, Kinijoje – apie 17 milijonų gyventojų, Mumbajuje, Indijoje – apie 12 milijonų, San Paule, Brazilijoje – daugiau kaip 11 milijonų, Niujorke, JAV – daugiau kaip 8 milijonai gyventojų ir t. t. Sąlyginai netoli mūsų – Rusijos sostinė Maskva su daugiau nei 10 milijonų gyventojų ar Didžiosios Britanijos sostinė Londonas su daugiau nei 8 milijonais gyventojų. Mes per visą šalį vos sukrapštome 3 milijonus...

Kalbant apie vandenį, svarbu suvokti, kad jis yra viena iš esminių sąlygų visos gyvybės Žemėje egzistavimui. Svarbu suvokti ir mastą – vanduo užima kur kas didesnį paviršiaus plotą nei sausuma. Ką kalbėti apie paviršių – jis juda savo transformacijų virtinėje ir virš mūsų galvų, mainydamasis nuostabiomis debesų formomis. Žmogus gali manyti, kad yra visa ko centras, bet mokslininkai jau kurį laiką tvirtina, jog banginiai ir delfinai, skrodžiantys vandenynus, yra tokios pat protingos būtybės kaip ir mes. Masyviuose ir toli gražu neištyrinėtuose vandenynuose slypi dar neatrastos rūšys. Tad nors ir aišku, kad nesame svarbiausi ir ypatingiausi, galima sutikti, jog turime unikalų gebėjimą būti parazitiški ir destruktyvūs. Įsivaizduojate, vandenyno dar nė nepažinome, tačiau jau spėjome sukelti grėsmę jo ekosistemų egzistavimui! Egoistiškai siurbiame gėlo vandens išteklius, o atgal dažnai grąžiname užterštus. Arba atimame juos iš kitų rūšių (išdžiovintų pelkių atvejis). Kita vertus, žmogus, kaip protinga būtybė, visada gali įvertinti savo veiksmus ir sąmoningai dėti pastangas, kad atitaisytų padarytą žalą... PDF'as jau įdėtas, o spausdintas - netrukus!

Pastebėjote, kad rašydami sveikinimus dažniausiai tik vyresnio amžiaus žmonės palinkėjimų gretose pirmiausia mini sveikatą? Kitiems svarbiau atrodo pinigai, meilė, nuotykiai ir t.t. Tai turbūt dėl to nuostabaus fakto, kad kai mūsų kūnas sveikas – mes jo nejaučiame... Atrodo, kad nėra jo svorio, nėra kraujo ūžesio, nėra pastangų darant vieną ar kitą gestą, tariant žodžius, regint, nejaučiami ir visi 206 kaulai. Bet kartais, dažniausiai labai netikėtai, susiduriama su faktu, jog kūnas nėra amžinai funkcionuojantis įrankis, kad jis net ne mūsų valios įrankis. Tuomet galima susiimti už galvos ir keikti visus tuos kartus kai atsainiai prisidegta cigaretė, o kritikai nutildyti pastaba apie „laisvą pasirinkimą“arba ta legendine istorija apie „90 m. dėdę, sveiką kaip ridiką rūkalių“...

„Prieš mus sunkiai įsivaizduojamo ekonominio nestabilumo ir netikrumo laikai, tad negalime tikėtis paramos iš rinkos. Turime atsigręžti į kitus žmones. Jei turėsime kelias auksines monetas, atidėtas juodai dienai, jos nebūtinai mus apsaugos nuo laukiančių problemų. Daug draugų yra geriausia apsidraudimo garantija“, - Richard Heinberg, knygos „Augimo pabaiga“ autorius. Šis „Ozonas“ skiriamas „pasidaryk pats“ praktikai, savarankiškumui. Kviečiame dar kartą pamąstyti, kam reikia kalno dovanų, kurios dažnai tampa našta ne tik pirkėjui, bet ir tam, kam dovanojamos. Mums iš tiesų reikia dėmesio, o ne dovanų, pastarosios tik vienas iš būdų jam išreikšti. Taigi, Kalėdos mums siejasi su metu, kai žmogus labiausiai pasiduoda manipuliacijoms ir tuo pat labiausiai praranda savarankiškumą. O nuo švenčių ir į platesnį kontekstą!

Dar kartą keliame klausimą apie mūsų transporto sektoriaus keistenybes. Priklausomybės nuo asmeninių automobilių mažinimas yra prioritetinis uždavinys tiek dėl aplinkosauginių priežasčių, tiek dėl tų pačių žmonių sveikatos. Ir nors viešojo transporto įmonės tikrai turės ką atsakyti, paklausus apie tai, kas daroma, kad būtų pagausinti keleivių srautai – vis tik trūksta vieno iš svarbiausių dalykų – pozityvios viešinimo kampanijos, kuria būtų siekiama paveikti visuomenės nuostatas. Juk kol visi manys, kad autobusais važinėja tik benamiai, ar kad juose visada reikia grūstis alkūnėmis – niekas tikrai nė negalvos apie savo keturračio šeimos nario atsisakymą...

Sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo. Lietuviams ši tema gana jautri – juk gyvename ne saulėtoje Ispanijoje, šiltasis sezonas trumpas, o kartais (kaip kad šiemet) dar labiau sutrumpėja dėl darganotų orų. Rodos, kas čia tokio, juk visai jauku slėptis šiltuose namuose, kai už langų byra sniegas ir siaučia žvarbus vėjas. Tiesa, gal taip ir būtų, jei ne žlugdančios šilumos kainos. Po šio šildymo sezono visoje Lietuvoje gyventojai ir įmonės centralizuotai šilumą tiekiančioms bendrovėms liko skolingi apie 210 milijonų litų (apie 30 procentų daugiau nei praėjusiais metais)...

Maistas yra gyvybiškai svarbus. Jis gali mus susargdinti, padaryti agresyvesnius, neramesnius, sunkesnius. Bet taip pat jis gali pradžiuginti, nuraminti, sukelti tikrą euforiją. Kiekviena kultūra turi savo mitybos tradicijas, kurios gali būti nesuprantamos kitų kultūrų atstovams. O ir pats valgymo procesas gali būti pakylėtas į beveik menines aukštumas, kuomet skoniai ir kvapai pinasi neįtikėtinais deriniais, priverčiančiais valgantįjį apsalti iš malonumo. Žodžiu, galima bendrai sutarti, jog valgyti yra malonu. Šį „Ozono“ numerį skiriame maistui. Skatiname atidžiau žiūrėti į tai, ką valgome, taip pat gerbti savo maistą...

Paradoksalu, vasara pats užimčiausias metas gamtai – visa gyvybė virte verda, viskas pampsta, sprogsta, stiebiasi, plečiasi... O mums tas gamtos krutėjimas padeda atitraukti dėmesį nuo savo rutinos. Gamtos vyksmas nustelbia kasdienius reikalus, atrodo esąs didesnis už juos. Visai nejučia atsiranda noras prisijungti prie kačių, snūduriuojančių ant suoliukų saulėkaitoje, ir
taip pat tingiai kaip jos stebėti paukščius, žolynus, drugelius. Taigi, mums vasara asocijuojasi su poilsiu. Svarbiausia reikia mokėti ir norėti drąsiai jam atsiduoti... Jau greitai ir spausdintinė versija!

Įdomiausia tai, kad nors šiuolaikiniai tėvai siekia užtikrinti kuo saugesnę ir švaresnę ankstyvąją vaikystę, ne itin daug vyresni vaikai gyvena tarsi kitoje planetoje. Daug laiko praleidžiama žaidžiant kompiuterinius žaidimus, o jų kasdieniai pietūs mokykloje – per pertrauką iš artimiausio prekybos centro nusipirkti bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai ir energetiniai gėrimai. Vaikams neįmanoma įsiūlyti košių, daržovių, troškinių ir kito naminio maisto, todėl dažnai nuolaidžiaujama ledais, saldumynais ir kitomis blogybėmis... Juk jų tėvai taip pat norėjo visko, kas geriausia jų atžaloms. Ar kažkas taip smarkiai pasikeitė per kelis metus, ar tiesiog neišvengiamai ateina metas, kai tėvai vaisius ir daržoves išmaino į šokoladą?

Per ilgus „ligotus“ amžius, medicinos mokslo vystymosi metus žmonės suvokė Švaros svarbą. Grįžus iš miesto svarbu nusiplauti rankas. Parsineštas iš sodo ar parduotuvės daržoves reikia nuplauti. Rūbus reikia skalbti. Viskas turi būti valoma. Švara padeda apsisaugoti nuo įvairių ligų sukėlėjų. Švara yra estetiška. Švara taip pat nurodo, kad čia esama organizuoto ir tvarkingo žmogaus. Tokiu būdu švara yra kultūros ženklas. Ji taip pat siejama su šventenybe – tai būdinga visoms pagrindinėms religijoms. Švara tiek aplinkos, tiek vidinė – būtina sąlyga bendravimui su dievybe... Jau greitai ir spausdintas variantas!

Pažvelgus į gyvybės evoliucijos istoriją, kvapą gniaužia nesuvokiami laiko matmenys. Iš bendro konteksto aiškėja, kad žmogus planetoje yra tik kelias sekundes. Palyginus su žuvimis ar augalais, esame tik Žemės mažyliai. Tačiau kokie!.. Viena išskirtiniausių mūsų savybių ta, kad nuolat ieškome būdų, kaip turėti daugiau nei mums reikia. Į šias paieškas ir yra sukoncentruotos visos dominuojančios vakarietiškosios kultūros jėgos. Nieko keisto, kad „vartotojiškumo“ terminas linksniuojamas kaip raktas, kuriuo rakinama šiuolaikinio pasaulio krizė. Nerimaujama dėl išteklių pereikvojimo, užterštos aplinkos, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių. Bet nors beveik kiekvienas žino apie nykstančius tigrus – atrodo, nejaučiama pernelyg didelio nerimo dėl to, kad jie vieną dieną iš tiesų išnyks. Į pasaulį žiūrima kaip į išteklių, skirtų kelti žmogaus klestėjimą, sankaupą. Kas, kad netrūksta kalbančių apie planetą kaip tinklą, kur kiekvienas elementas yra gyvybiškai svarbus kitų elementų egzistavimui. Nepaprastai išdidinus žmogiškąjį ego, visa kita atrodo ne taip ir svarbu. Net perspėjimai, kad ateinančioms kartoms bus palikta negyvenama dykynė, retai pasiekia kieno nors ausis...

Pagaliau „gimė“ angliškas „Ozonas“, skirtas Europos rinkoms bei tarptautiniam bendradarbiavimui! Šiuo žingsniu sieksime padėti Lietuvos gamintojams ir ūkininkams atrasti jų vertus pirkėjus, o savo šviečiamąją-informacinę veiklą plečiame už Lietuvos ribų. Pirmasis leidinio „Ozonas“ numeris anglų kalba, skirtas Vokietijos bei Didžiosios Britanijos parodoms „BioFach“/„Vivaness“ ir „Organic and Natural Europe“ bei Latvijos ir Estijos rinkoms. Žymi tiražo dalis pasieks Europos parlamentarus Briuselyje ir tai bus Lietuvą (ūkį, verslą, aktualijas) bei esamą padėtį atskleidžiantis leidinys. Redakcijos parengti teminiai blokai leidinyje: Lietuvos ūkis, maistas, energetikos ir transporto sfera, verslo aktualijos, ekologijos filosofija ir ideologija. PDF leidinys prisegtuke...

„Saulės energetika vis dar nėra išplitusi tiek, kiek galėtų, vien dėl to, kad saulė nėra naftos bendrovių nuosavybė“. Ši tezė tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiška. Kita vertus, galima sutikti, jog tol, kol planetos išteklius siurbiančios kompanijos galės tą daryti, tol jos nesustos. Tai didžiuliai pinigai. Net „žaliose“ diskusijose apie privalomus pokyčius energetikos sektoriuje kalbama ne tiesiog apie perėjimą prie energijos gavybos iš atsinaujinančių šaltinių (nes tą leidžia esamos technologijos), bet skaičiuojama, kiek liko laiko iki tol, kol baigsis, pavyzdžiui, nafta. Yra šalių, kurios stengiasi keisti situaciją iki tol, kol baigsis ištekliai, bet gal tai tiesiog mėginimas apsidrausti nuo galimos suirutės, siekis išlaikyti stabilų gyvenimo ritmą ir nepriklausomybę. Tuo tarpu netrūksta ir tokių, kurie plaukia pasroviui. Deja, prie tokių „rąstiškų“ plaukikų turbūt galima priskirti ir Lietuvą...

„Maisto pramonė naudoja masto ekonomiją. Tad dažnai pigios sudedamosios dalys importuojamos iš ten, kur pigi darbo jėga ir mažos išlaidos, pavyzdžiui, Kinijos. Liūdna, kad įprasti maisto produktai daugeliui žmonių tampa prabangos preke“ (prof. Adam Drewnowski). Pagrįsti kaltinimai maisto pramonei už tai, kad tuomet, kai svarbiausias kriterijus yra kaina, lentynose pagausėja „pigių kalorijų“, nevertingo maisto. Konkuruoti su pusvelčiui parduodamais gaminiais geri produktai gali sunkiai. O vartotojas yra išmokytas čiupti kuo pigesnę, nukainotą ar su nuolaida parduodamą prekę. Prioritetu dažniausiai tampa kaina ir kiekybė, o ne kokybė... Jau greitai spausdintas leidinys įprastose platinimo vietose!

Sažiningumo klausimas Lietuvoje labai diskutuotinas, kaip ir beje kaimyninėse valstybėse, kaip Europoje, kaip ir visame pasaulyje. Sąžiningu darbu ir pastangomis žymiai sunkiau uždirbti ir pragyventi, todėl žmonės, įmonės, korporacijos, valdžia "priverstos" meluoti... Šio numerio tema: “Ekologija ir neteisybė”, tad nagrinėjame kokiu būdu į pelną orientuoti poelgiai, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės, kodėl pateikiama melaginga informacija yra dangstomi ekologijos vardu. P.S. Popierinis leidinys “Ozonas” bus išleistas už savaitės, tad platinimo vietose ieškokite spalio vidury, o kol kas atverkite akis ir būkite budrūs!

Sakoma, kad būtent nanotechnologijos yra kita didžioji mokslo revoliucija. Bet kas tai yra? Ką galima pasakyti apie tai, kas mums visada liks nesuvokiama, nepatiriama ir nepamatoma. Pats svarbiausias klausimas: kokia informacija apie nanotechnologijas yra žinoma? Visi klausimai turi būti iškelti kuo greičiau! Nanotechnologijos kol kas yra paskutinė technologinės raidos grandis. Mokslo triumfas – galimybė veikti smulkiausiu mastu, plika akimi neregimoje plotmėje, ir taip keisti pačią medžiagų prigimtį, suteikti joms naujų savybių... Jau greitai ir spausdintas variantas, o kol kas siųskitės PDF failu!

Mes vandens buvimo beveik nepastebime - geriame požeminį vandenį, mums nereikia valyti upių ar ežerų vandens, kuris itin jautrus bet kokiai taršai. Tiesa, kai kuriose Lietuvos kaimo vietovėse šulinio vanduo gali būti nuodas... Kita vertus, kartais pernelyg bijome gerti „iš pėdos“ – vandentiekio vanduo prilyginame kažkam grėsmingam ir stveriame gėrimų butelius parduotuvėse. Sterilumo manija, dirbtinai sužadinta pramonės, niekuo nepadedanti žmogui, bet kenkianti gamtai (kalbame apie plastiko taršą). Šiame numeryje mėginame suprasti, kodėl vanduo svarbus, kokia vandenų būklė mūsų šalyje, dėl ko reikia būti atsargiems. Gerkime švarų vandenį. Saugokime savo vandens išteklius. Būkime budrūs klausydamiesi, ką mums kalba reklamos!

Pirmajį birželio trečiadienį kartu su dienraščiu "15min" išleistas jau antrasis "Ozono" priedas, kuris, kaip ir pats dienraštis, atspausdintas per 50'000 tiražu. Šiuo žingsniu siekiame, kad "Ozono" žinia ir veikla pasiektų dar daugiau Lietuvos žmonių. Ligšiolinis pagrindinis "Ozonas" ir toliau yra leidžiamas ir platinamas įprastu būdu, nors ir padidėjusiu tiražu... "Ozonas plius" leidinys išeina kas antrą mėnesį kartu su dienraščiu "15min", o pagal galimybes - leisime dažniau. Kviečiame aktyviau dalyvauti, siūlyti temas, kurias pageidaujate matyti ir skaityti tiek "Ozonas plius" leidinyje, tiek ir pagrindiniame "Ozone".

Mūsų miestai – mūsų namai. Dar tik keletas metų, kai pasaulyje užfiksuotas didysis virsmas, kuomet didesnė dalis populiacijos ėmė gyventi miestuose, o ne provincijoje. Miestas siejamas su išsimokslinimu, geresnio uždarbio galimybe, kultūros židiniu ir socialiai aktyvesniu gyvenimu. Kai kalbuosi su draugais iš savo gimto krašto, vis išgirstu prasitariant, jog kaime gyventi būtų puiku, bet tai reikštų savęs pasmerkimą izoliacijai. Kaime daug pigiau nei mieste galima įsigyti geros būklės būstą, dažnai gražios gamtos apsuptyje. Tačiau baisu to, kad čia katastrofiškai mąžta jaunų žmonių. Net gražiausias namas gali tapti kalėjimu, jei aplink negyvens bendraminčių...

Vienas iškilus žmogus interviu „Ozonui“ apibendrino, kad vėžys yra mūsų visuomenės nuovargio rezultatas. Šiam numeriui pasirinkdami tokią, neigiamas asociacijas keliančią temą, nenorėjome gąsdinti. Tiesiog atrodė tinkama, pavasariui žymint dar vieną pradžią, pagalvoti apie gyvybės grožį, trapumą ir laikinumą. Civilizacija be viso kultūros grožio turi ir daugybę bjaurių piktžaizdžių. Kažkokiu būdu žmogus yra save užrakinęs teršalų, pavojingų sveikatai spąstų zonose. Pavojų gali kelti namai, maistas, miestas... Nemąstydami apie save, neįvertindami savo gyvenimo trapumo – nemąstome ir apie apsisaugojimo būdus. Tik kiek daugiau rūpindamiesi savimi galėtume apsisaugoti nuo dienų, kuomet tektų gailėtis, kad negalim atsukti laiko atgal. Juk gali būti, jog neatsakingai žaidžiant rusišką ruletę iškris tamsi diena. „Aš nerūkyčiau“, „Aš sportuočiau“, „Aš tikrai maitinčiausi sveikai“... Visa tai reikia daryti dabar.

Šiandien, 2010.03.31d., kartu su dienraščiu "15min" išleistas pirmasis "Ozono" priedas, kuris, kaip ir pats dienraštis, atspausdintas per 50'000 tiražu. Šiuo žingsniu siekiame, kad "Ozono" žinia ir veikla pasiektų dar daugiau Lietuvos žmonių. Ligšiolinis pagrindinis "Ozonas" ir toliau bus leidžiamas ir platinamas įprastu būdu. Nuo šiol "Ozonas plius" leidinys išeis kiekvieną mėnesį kartu su dienraščiu "15min". Visus kviečiame siūlyti temas, kurias pageidaujate matyti ir skaityti tiek "Ozonas plius" leidinyje, tiek ir pagrindiniame "Ozone".

Valgis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Būdami sotūs galime susikaupti tiek darbams, tiek poilsiui. Maitindamiesi sveikai apsaugome save nuo galybės sveikatos sutrikimų – kai kurių itin rimtų. Tą žino visi, juk – ei! – žmonės valgo nuo tų laikų, kai dar nebuvo tapę žmonėmis... Atrodo, kad mus su maistu sieja neišardoma ir nuostabi meilės istorija. Prasidėjusi saikingais pašnekesiais su žolelėmis, šaknelėmis, grybais, išsivysčiusi iki daugiaaukščių sultingų barokiškų patiekalų konstrukcijų ir galiausiai evoliucionavusi į minimalistinį nouvelle cuisine. Ta meilės istorija tęsiasi įgaudama vis kitokių, įdomių, kartais šokiruojančių niuansų...

Įdomu tai, kad tautiškumas yra ir aplinkosauginių problemų spektre. Mokslininkai, ieškantys aplinkai naudingų sprendimų pačiuose įvairiausiuose sektoriuose (nuo žemės ūkio iki statybos), dažnai gręžiasi į konkrečių tautų patirtis. Pavyzdžiui, senųjų žemės ūkio praktikų atgaivinimas susijęs su pasipriešinimu monopolinėms globalioms žemės ūkio kompanijoms. Sveikos mitybos judėjimai – ūkininkų turgeliai, sezoninių ir vietinių vaisių bei daržovių prekyba – susiję su vietinių bendruomenių gaivinimu ir tvirtinimu. Tautinio identiteto rekonstrukcijomis užsiima ir įvairių sričių kūrėjai. Tad ir mes, neatsilikdami, šį laikraščio numerį skiriame saviems dalykams...

Mada apskritai yra tai, kas yra Bendra. Kažkas, kas aplink žmonių ir vietų konsteliacijas brėžia vienijantį punktyrą. Kuriama savotiška tos vietos ir to laiko bendruomenė. O kadangi gyvename Globaliame Pasaulyje, labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad tai, kas yra pas mus – yra ir visur kitur. Esame prieš niveliaciją, ypač kai ji ateina įvilkta į dailų masinės kultūros rūbą, sukurtą Niujorke, o pagamintą Šanchajuje. Yra labai daug tokių, kurie „prieš“, kurie kuria, ieško savo identiteto, net tautinio identiteto pėdsakų. „Ozonas“ visada propaguoja savarankišką mąstymą, pasirinkimus. Tai yra, turime budrios ir sąmoningos bendruomenės viziją. Natūralu, kad tokia – tai atsakingai gyventi bendruomenė...

Ruduo ankstyvas ir šiek tiek melancholiškas. Vasarą baigdami peržvelgiam, ko nespėjome padaryti, nors ketinome – nes kada gi, jei ne per atostogas, kai turim, atrodo, marias laiko?.. Kažkas planavo užpildyti valgiaraštį daržovėm, kažkas automobilį keisti į ėjimą pėstute ar dviratį, kažkas – pagaliau imti rūšiuoti atliekas. Šį numerį visai chuliganiškai skiriame poilsiui. Kad pailsėtume nuo vasaros, kad per daug neslėgtų artėjanti žiema...

„Kažkada seniai seniai“… Taip lėtai prasideda daugelis pasakų, kurios dulka neskaitomos mums su tokia laime įsiliejus suaugusiųjų gyvenimą. O jame? Žinoma – viskas, ko buvo ilgimasi dar nepriklausant suaugėliams. Tik šiek tiek nemalonu, kad po visų pastangų būti gerbiamiems ir dideliems apima nerimas, kai kažkuriuo momentu, atrodo, nebelieka erdvės judėti toliau. Pakanka, kad sėdėtum savame poste ir atliktum pareigas – kompanijai, šeimai, tėvynei.

Važiuoti dviračiu yra labai gerai... Labai smagu lėkti juo pavėjui, nuo kalniuko. Labai gera dviračiu važinėtis kaime, siaurais laukų takučiais, kuriuos sumina pas karves einančios bobutės. Dviračiu labai smagu važinėtis pajūryje. Labai gera išsirengti į tolimus dviračių žygius, vakare suremti juos ragais, o ryte nubraukus rasą minti toliau. Dviračiu smagu važiuoti dviese, pasisodinti vaiką už savęs ar prieš save. Smagu, kai kas nors paveža dviračiu (na gerai, gerai – taip nebebūna) Važiuojantieji dviračiu mieste susitikę dažnai vieni kitiems nusišypso (panašiai daro susitikę žmonės su šunimis)...

...Smėlio pilis, sniego pilis, gražiausias pilis ar tiesiog – savas. Kas yra mūsų namai, jei ne mūsų tvirtovės. Susivyniojame į juos kaip į paklodes. Giliau nei kauluose auga troškimas turėti savo kampą. Gal tuo galima pateisinti begalinę žmonių drąsą kone visą gyvenimą mokėti bankams už tą galimybę. Tai kartais gana smarkiai apkartina kasdienybę. O juk Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog namai yra ir „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“. Žmonės yra svarbiausi apibrėžiant namus. Mes sutinkame su tuo ir sakome, kad žmogaus gerovei svarbu būsto kokybė, santykis su aplinka. Metai iš metų dabartiniai namai nelabai kokie. Gyvenvietės, nesvarbu į aukštį ar į plotį – vis tokios pat. Tos pačios medžiagos, tie patys sprendimai, metodai...

Vėžys mūsų pasauliui pažįstamas jau labai seniai. Bet tik palyginus visai neseniai jis tapo bene svarbiausia liga, į užnugarį nustūmusia net AIDS. Gal dėl to, kad vėžys yra visur – jis kažkas fundamentalaus, kažkas, ką gimdo pasaulis, nurodydamas savo idealaus technologiškai tobulo projekto griūtį. Visos aplinkosauginės problemos: pesticidai, užterštas maistas, vanduo, pramoninė tarša, oro tarša, namų tarša – visa tai paliečia mus, judančius, kuriančius, ar ką bedarančius, tokius paprastus tiesiog žmones. Ne šiaip paliečia, o smogia iš visų jėgų. Mutuoja ląstelė, apie kurios egzistavimą niekada nė nemąstėme, pradeda daugintis siaubingu greičiu – ir štai liga, kuri baigiasi gyvenimu arba mirtimi...

Technologijų „kultūra“, nuo akmeninio kirvio ligi Marso-roboto išreiškianti žmogaus skirtybę (ar viršenybę) nuo gamtos, tapo jo savitiksle siekiamybe ir įrankiu tos gamtos sunaudojimui konvejeryje. Šiandien šis poveikis toks globalus ir visa skrodžiantis, kad, regis, nebelieka ir kitos erdvės galimiems (jei jie dar galimi) sprendimams, kaip tik pačios – dešimtgubai apgalvotesnės, sąmoningesnės, moralesnės.. technologijos. Arba: efektyvinamos saulės baterijos, transformuojami vėjo pelekai, dumbliai ar bakterijos, gaminančios alternatyvų kurą, įgyvendinimo ir strategijų technologijos... Permąstykime savo santykį su jomis, bet šiek tiek nusileiskime ir į „čia ir dabar“...

Švenčių proga priminti sąmoningo vartojimo reikšmę ir moralizuoti apie „diržų susiveržimą“ prie persivalgymo stalo yra atžagariai banalu. O bet tačiau ką daryti? Jau išsiaiškinom, kad vartojimo – kainų – BVP – išlaidų beribio augimo siejimas su „gyvenimo gerėjimu“ ir visuomenės/ekonomikos progresu buvo itin menkai pagrįstas. Dabar reikia permąstyti pačius ekonominių motyvacijų saitus ir akivaizdu, kad ekologija turės būti viena iš esminių gairių, o jokio primityvaus socialinių išlaidų ir investicijų mažinimo čia nepakaks...

Sveikatos nenusipirksi. Sveikatai nepaprieštarausi. Į sveikatą, - sako lietuviai, geriantys dešimtą taurę jubiliejinio automobilinio skysčio (o vėliau naktį galbūt – neduokdie – besirėžiantys į šešių asmenų šeimą, priešinga eismo juosta grįžtančią iš kalėdinio žiburėlio „karo keliuose“ prevencijai). Jei ką ir atims pasaulinė ekonomikos, finansų, maisto, vertybių, vertybinių popierių, naftos brangimo, naftos pigimo, butų pigimo, butų brangimo, statinių, kubilų ir šimašių krizė, tai sveikatą – paskutiniausiai. Tačiau galiausiai imsime pardavinėti ir ją, kaip iš tikrųjų parduodame, o nemažai jau esame ir pardavę net šiandien...

Dabar jau (kaip ir anksčiau) beprasmiška juoktis iš partijų programų aplinkosaugos skyrelių ar vizijų „drąsiai šaliai“, skambančių kaip daina penkiasdešimties proanūkių močiutei, konstruktyvumo. Vienu akies kraštu net gali pasirodyti kažkaip.. nepadoru iš kandidatų reikalauti atliekų tvarkymo, transporto ar namų ūkio sistemų, energetinės nepriklausomybės receptų. Nei rūšiavimo konteineriai, nei daugiabučių ar ko nors kito renovacija lietuviams Nėra įmanoma misija – jiems tai kitų planetų ir kitų šimtmečių iššūkiai. Net kai kiekvienas žemės milimetras priklausys imigrantams iš Marso, kai klimato tvanas bus nušlavęs visas žinomas civilizacijas ir paskutinį zoosodo gyvūną, lietuviai tebebus daugiabučių renovacijos planavimo ir prognozavimo stadijoje...

Visas mus kamuojančias problemas dažniausiai sugebame vertinti tik per neigiamą prizmę, tai yra, visi mokame ieškoti kaltininkų, pirštais badyti katastrofiškas pasekmes, verkšlenti dėl savęs. Pozityvi prieiga ir pastanga atsakingai ir sistemiškai imtis grėsmingų, sunkiai suvokiamos apimties problemų sprendimo – retas atvejis. Apskritai gyvendami mažoje šalyje esame linkę manyti, kad dėl visų nelaimių, tokių kaip klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atmosferos tarša, kaltos vien šalys gigantės. Manome, kad esame pernelyg maži ir dėl to neprisidedame prie varganos planetos padėties. Todėl visas bėdas, kurias pavyksta sugaudyti globaliame informacijos tinkle, linksniuojame teoriniu lygmeniu, o praktiškai gyvename ekstensyvų, vien į savo šalies (o dar dažniau – į asmenines) reikmes orientuotą gyvenimą...

Ieškodami pozityvių ir progresyvių, ekologiškų ir technologiškų alternatyvų, kurias skleidžiant, remiant, puoselėjant ir perkant pasaulis taptų nor kiek darnesnis, neretai pamirštame, kad net ir ekologiškiausias kelias su dar ekologiškesnėmis transporto priemonėmis vieną po kitos ardo natūralias žemės ekosistemas. Kad ir kiek švariausios energijos prisuktų naujausia saulės baterija ar vėjo malūnas, šis augantis (bet Lietuvą aplenkiantis) srautas neatgavins per kelis dešimtmečius išmirusių rūšių. O net ir nesustabdys jų nykimo...

Šio numerio tema – ekologiška statyba. Tai pastovi mūsų rubrika, kuri šįkart užima didžiąją dalį leidinio. Pirmiausia, pasitelkę specialistus, bandome kvestionuoti „pasyvaus namo“ koncepciją, kuri taupo pastatų suryjamą energiją, tačiau kartais gali juos paversti gryno oro neįsileidžiančiomis kriptomis. Specialiai „Ozonui“ interviu apie namų ekologiškumą teikia Olandijos pastatų biologijos ir ekologijos instituto direktorius dr. Michiel Haas...

Šiltas metų laikas – tai proga pasodinti tūkstantį medžių, pristatyti ekologiškų namų ir prigimdyti sūnų, kurie mąstys geriau ir atsakingiau už mus. Supraskite teisingai, aukščiau esantis grožinis sakinys jokiu būdu nėra nukreiptas prieš dukras, kurios gali užaugti dar sąmoningesnės ir kurti naują pasaulį dar gabiau. Pirmasis vasaros Ozonas skirtas Atvirdangiui – t.y. mūsų partneriui „ekologiškiausiam Lietuvos festivaliui“ – žr. specialų priedą šio numerio viduryje su jo programa, žemėlapiu ir taip toliau, - o taip pat visam grynam orui, kelionėms dviračiu, ekologiškų daržovių auginimui bei valgymui ir taip toliau – sugalvokite patys. Ir praneškite mums...

„Debesų fabrikas” (Kanarų salose - Fuerteventuroje). Dažnai regime kitokius fabrikus pučiant visai kitokius debesis ir kitokiomis apimtimis. Energijos iš atsinaujinančių šaltinių - šio numerio tema - propagavimas Lietuvoje - tai vis dar kova su vėjo malūnais (nors kitur - priešingai: prieš juos nebepapūsi). O juk prieš kelis šimtus metų tokie „amžinieji varikliai” nuveikdavo didžiausius darbus. Ar tikrai dar nėra praktiškų technologijų, kurias pasitelkus galima panaudoti saulę, vėją, tekantį vandenį? Žr. Ozono viduje...

Kodėl Lietuvoje viskas vyksta taip sunkiai? Atsiprašau už poetiškumą, bet nejau kalti tokie SLUNKIAI, kaip mano kvartirantas, kurio pagrindinis lozungas, kredo ir moto – „Po manęs nors ir tvanas“? (koks vis dėlto pranašiškas klimato-kaitos anonsas!). Tokiam mentalitetui nesvetimi būtų ir šūkiai „tegu nors ir tvanas ten, kur manęs nėra“ bei tiesiog „o koks skirtumas? vis tiek visi mirsime“.

Chemija, achema, kita alchemija ekologų ir sąmoningų vartotojų lūpose tapo keiksmažodžiu. Švelniai pažvelkime, ar kaltas pats požiūris, ar kiti vartojimo aspektai, ar pati disciplina ir jos produktai. Netoliese „Ozone7“ – ir biotechnologijų klausimas Lietuvoje, sergantys namai, drabužių ekologija...

Nesu sutikusi žaliojo, kuris palaikytų atominę energetiką - sako Vaida Pilibaitytė – viena aktyviausių ir nuosekliausių ekožurnalistų, Lietuvos radijo laidos „Pažinimo vartai“ vedėja, kurios ir Mindaugo Nastaravičiaus straipsnis „Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: ar tikrai apsimoka?“ pelnė pirmąjį prizą Vidurio ir Rytų Europos konkurse, vertinusiame geriausias regiono publikacijas apie energetiką...

Šiandien vis dar populiaru „pastebėti“, kad ekologinis judėjimas esąs „mada“, „isterija“ arba „a, tai tu iš tų“. Dar viena paplitusi laikysena – nutaisyti miną ir tokią fenomenalią kasdienę elgseną bei reakcijas, it kažkokiu lemtingu ar astrologiniu keliu aplinkosauginė veikla, švietimas, žinojimas, taisymasis būtų „nesvarbu“, „ne dabar“, „tai ne man“, „na, sėkmės jums“...

Kaip „šviesti“ ir krėsti rūšiavimu visuomenę, kurioje apskritai aktuali problema yra šiukšlių išmetimas – ne gatvėje, ne pamiškėje, ne paplūdimyje; kuri, jeigu ir turi noro, jėgų ir sąmoningumo išmesti, dažnai nesuranda net pačių šiukšlių dėžių; kuri, net jeigu ir aptinka šiukšliadėžę, nereta iš jų būna sulaužoma, deginama ir kitaip niokojama ne gailestingiau už stotelių reklamų stiklus? Retorinių klausimų šalis. Ar planeta?

Tačiau leidinys nėra produktų katalogas ar įmonių naujienos, naudosime tiek žiniasklaidos elementus kaip operatyvūs interviu, žurnalistiniai tyrimai etc., tiek publikuosime aktualiąją mokslinę publicistiką. Iš kitos pusės, egzistuoja procesai, kurių ekologiškais valikliais ar ekologiškais krapais jau nebeįmanoma ištrinti ar užmerkti akių, kaip antai klimato atšilimas ir to keliami pokyčiai, pastebimi jau šiandien. Todėl bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, jų veiklos nušvietimas gali pereiti ir į kritiką, ir į diskusiją netgi su radikaliais „žaliosios minties“ gynėjais...

Leidinio problematika: racionalus ir ekologiškai sąmoningas vartojimas (gyvenimas) šiandien ypač plati kategorija, kuri plečiasi ir plėsis vis labiau, nuo ekologiškų kasdienio vartojimo, buities, maisto produktų iki ekologiško kuro, alternatyvių energijos šaltinių, ūkio apskritai.

Leidinio misija: ekologijos temos, problematikos ir aktualijų leidinys, orientuotas į pozityvą, t.y. racionalų vartojimą, perdirbimo ir tausojimo skatinimą, didinant visuomenės, įmonių ir įstaigų (vyriausybinių, nevyriausybinių ir privataus kapitalo) bei visuomenės ekologinį sąmoningumą.