Šiemet festivalis žiūrovams pasiūlys beveik 40 filmų programą. Jau antrus metus iš eilės žiūrovai jų pageidavimu galės džiaugtis atskira „žaliąja“ programa, kurią sudarys visame pasaulyje pripažinti filmai, paprastai pasakojantys apie mus tiesiogiai ir ne tik liečiančias aplinkosaugines problemas. Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ yra socialinis-nekomercinis projektas todėl visos filmų peržiūros yra nemokamos. Visi kviečiami prisidėti prie festivalio organizavimo ir iki festivalio pradžios aukoti pinigus www.aukok.lt svetainėje.

Sekantis leidinys “Ozonas” bus išleistas rugsėjo mėnesį. Numerio tema: “Ekologija ir neteisybė”. Šiame „Ozono“ numeryje nagrinėsime kokiu būdu į pelną orientuoti poelgiai, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės, ar pateikiama melaginga informacija yra dangstomi ekologijos vardu. Trumpiau kalbant atkreipsim dėmesį į ekologijos ir etikos santykį. Kviečiame prisidėti, kuriant artimiausią numerį (autorius, dizainerius, fotografus, rėmėjus...)! Turite idėjų, pasiūlymų ar pageidavimų - rašykite info@ozonas.lt

Sakoma, kad būtent nanotechnologijos yra kita didžioji mokslo revoliucija. Bet kas tai yra? Ką galima pasakyti apie tai, kas mums visada liks nesuvokiama, nepatiriama ir nepamatoma. Pats svarbiausias klausimas: kokia informacija apie nanotechnologijas yra žinoma? Visi klausimai turi būti iškelti kuo greičiau! Nanotechnologijos kol kas yra paskutinė technologinės raidos grandis. Mokslo triumfas – galimybė veikti smulkiausiu mastu, plika akimi neregimoje plotmėje, ir taip keisti pačią medžiagų prigimtį, suteikti joms naujų savybių... Jau greitai ir spausdintas variantas, o kol kas siųskitės PDF failu!

Vilnius pasipuošė nauja „žalia“ atributika. Praėjusią savaitę gražiausiose ir labiausiai žmonių lankomose Vilniaus vietose pastatyti 38 ženklai NEŠIUKŠLINK. Nuo žaliųjų ežerų, Jamonto parko, per Vilniaus senamiestį, Vingio parką iki Lazdynų rajone esančio Pasakų parko NEŠIUKŠLINK ženklais siekiama atkreipti žmonių dėmesį ir priminti tai, kas visiems turėtų būti savaime suprantama...

Dažnai girdime kalbant apie vandens būklę, jo užterštumą. Šiuo metu tai ypač aktualios temos. O kaipgi nustatoma ta būklė ir užterštumas? Neretai įsivaizduojame, kad tam visada reikalinga brangi įranga, laboratorijos ir specialistai. Nebūtinai. Štai liepos 22 d. prie Vilnelės susirinkę seminaro „Upės ekologas vienai dienai“ dalyviai pamėgino atlikti vandens kokybės tyrimus be jokios įmantrios įrangos, laboratorijų ir net specialistų. Pagrindiniai jų įrankiai buvo paprasčiausi padidinamieji stiklai, pincetai ir savadarbiai sieteliai. Pačiame Vilniaus centre esančiame Sereikiškių parke, pro kurį srovena Vilnelė, „upės ekologai“ nustatė upės užterštumo lygį...

"RISE ABOVE PLASTIC!" Atsikratykime įpročio kaskart pirkti vandenį ir kitus gėrimus buteliuose iš plastiko - tai nesveika, neekologiška ir netaupu! SIGG – daugkartinio naudojimo, ekologiškos ir stilingos aliuminio gertuvės visiems: suaugusiems, paaugliams, vaikams, keliaujantiems ir sportuojantiems. Kodėl SIGG? Nes tai: kokybė, patikimumas, patogumas ir saugumas, ekologiška ir atsakinga, stilinga ir smagu! 100% perdirbamos; 100% Šveicariskos kokybės; daugiau nei 100 dizainerių kasmet dirba kurdami naujas SIGG gertuvių kolekcijas.

Mes vandens buvimo beveik nepastebime - geriame požeminį vandenį, mums nereikia valyti upių ar ežerų vandens, kuris itin jautrus bet kokiai taršai. Tiesa, kai kuriose Lietuvos kaimo vietovėse šulinio vanduo gali būti nuodas... Kita vertus, kartais pernelyg bijome gerti „iš pėdos“ – vandentiekio vanduo prilyginame kažkam grėsmingam ir stveriame gėrimų butelius parduotuvėse. Sterilumo manija, dirbtinai sužadinta pramonės, niekuo nepadedanti žmogui, bet kenkianti gamtai (kalbame apie plastiko taršą). Šiame numeryje mėginame suprasti, kodėl vanduo svarbus, kokia vandenų būklė mūsų šalyje, dėl ko reikia būti atsargiems. Gerkime švarų vandenį. Saugokime savo vandens išteklius. Būkime budrūs klausydamiesi, ką mums kalba reklamos!

OZONAS prisideda prie GYVA.LT ir TV laidų vedėjos Liepos Rimkevičienės skelbiamos aplinkos tausojimo akcijos „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“ ir kviečia Lietuvos verslo įmones, valstybines institucijas bei gyventojus prisidėti prie šios akcijos įgyvendinimo – naudoti vandenį iš čiaupo. Akcijos organizatoriai ragina restoranus ir kavines, o ypač valstybines institucijas atsisakyti pirkti vandenį plastikiniuose buteliuose, nes tai yra lėšų ir išteklių švaistymas, nesuderinamas su aplinkai draugiškesniu gyvenimo būdu ir būtinybe racionaliai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.

Pirmajį birželio trečiadienį kartu su dienraščiu "15min" išleistas jau antrasis "Ozono" priedas, kuris, kaip ir pats dienraštis, atspausdintas per 50'000 tiražu. Šiuo žingsniu siekiame, kad "Ozono" žinia ir veikla pasiektų dar daugiau Lietuvos žmonių. Ligšiolinis pagrindinis "Ozonas" ir toliau yra leidžiamas ir platinamas įprastu būdu, nors ir padidėjusiu tiražu... "Ozonas plius" leidinys išeina kas antrą mėnesį kartu su dienraščiu "15min", o pagal galimybes - leisime dažniau. Kviečiame aktyviau dalyvauti, siūlyti temas, kurias pageidaujate matyti ir skaityti tiek "Ozonas plius" leidinyje, tiek ir pagrindiniame "Ozone".

Ridikėliai, burokai, rūgštynės, bulvės, bazilikai, petražolės. Tai tik maža dalis ekologiškų daržovių ir prieskonių, kurių derliumi netrukus džiaugsis vaikų globos namų auklėtiniai visoje Lietuvoje. Su ekspertų pagalba, patys pasiruošę žemę, suformavę lysves, pasodinę sėklas vaikai ir jaunimas kasdiena apeina savo daržus nekantriai laukdami, kada galės paragauti savo rankomis užaugintų, sveikų ekologiškų gėrybių...

Gegužės – birželio mėnesiais „Eko karta“ iniciatyvinė grupė kartu su agrofirmos „Sėklos“ specialistais ir socialiniais partneriais Meniu.lt keliauja į vaikų globos namus visoje Lietuvoje. Kiekvienų vaikų globos namų auklėtinių laukia programa, kurios metu vaikai, kartu su organizatoriais, diskutuoja aktualiomis ekologijos temomis, sodina daržoves ir prieskonius bei iškylauja piknike. Tuo tarpu vaikai ir jaunimas labiausiai laukia naujų žmonių, žinių, dėmesio ir noriai mokosi, kaip tausoti gamtą.

Mūsų miestai – mūsų namai. Dar tik keletas metų, kai pasaulyje užfiksuotas didysis virsmas, kuomet didesnė dalis populiacijos ėmė gyventi miestuose, o ne provincijoje. Miestas siejamas su išsimokslinimu, geresnio uždarbio galimybe, kultūros židiniu ir socialiai aktyvesniu gyvenimu. Kai kalbuosi su draugais iš savo gimto krašto, vis išgirstu prasitariant, jog kaime gyventi būtų puiku, bet tai reikštų savęs pasmerkimą izoliacijai. Kaime daug pigiau nei mieste galima įsigyti geros būklės būstą, dažnai gražios gamtos apsuptyje. Tačiau baisu to, kad čia katastrofiškai mąžta jaunų žmonių. Net gražiausias namas gali tapti kalėjimu, jei aplink negyvens bendraminčių...

Pagaliau finišavo mėnesį trukęs elektros taupymo eksperimentas, kuriame dalyvavo 10 „įvairiausio plauko” šeimų. Didžiausiems skeptikams mestas iššūkis – ar galima ženkliai sutaupyti elektros negrįžus į akmens amžių, davė geresnius rezultatus negu galima tikėtis. Nuo 20% iki 50% sutaupytos elektros energijos be papildomų investicijų – Jums spręsti ar apsimoka...

Vienas iškilus žmogus interviu „Ozonui“ apibendrino, kad vėžys yra mūsų visuomenės nuovargio rezultatas. Šiam numeriui pasirinkdami tokią, neigiamas asociacijas keliančią temą, nenorėjome gąsdinti. Tiesiog atrodė tinkama, pavasariui žymint dar vieną pradžią, pagalvoti apie gyvybės grožį, trapumą ir laikinumą. Civilizacija be viso kultūros grožio turi ir daugybę bjaurių piktžaizdžių. Kažkokiu būdu žmogus yra save užrakinęs teršalų, pavojingų sveikatai spąstų zonose. Pavojų gali kelti namai, maistas, miestas... Nemąstydami apie save, neįvertindami savo gyvenimo trapumo – nemąstome ir apie apsisaugojimo būdus. Tik kiek daugiau rūpindamiesi savimi galėtume apsisaugoti nuo dienų, kuomet tektų gailėtis, kad negalim atsukti laiko atgal. Juk gali būti, jog neatsakingai žaidžiant rusišką ruletę iškris tamsi diena. „Aš nerūkyčiau“, „Aš sportuočiau“, „Aš tikrai maitinčiausi sveikai“... Visa tai reikia daryti dabar.

Šiandien, 2010.03.31d., kartu su dienraščiu "15min" išleistas pirmasis "Ozono" priedas, kuris, kaip ir pats dienraštis, atspausdintas per 50'000 tiražu. Šiuo žingsniu siekiame, kad "Ozono" žinia ir veikla pasiektų dar daugiau Lietuvos žmonių. Ligšiolinis pagrindinis "Ozonas" ir toliau bus leidžiamas ir platinamas įprastu būdu. Nuo šiol "Ozonas plius" leidinys išeis kiekvieną mėnesį kartu su dienraščiu "15min". Visus kviečiame siūlyti temas, kurias pageidaujate matyti ir skaityti tiek "Ozonas plius" leidinyje, tiek ir pagrindiniame "Ozone".

Valgis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Būdami sotūs galime susikaupti tiek darbams, tiek poilsiui. Maitindamiesi sveikai apsaugome save nuo galybės sveikatos sutrikimų – kai kurių itin rimtų. Tą žino visi, juk – ei! – žmonės valgo nuo tų laikų, kai dar nebuvo tapę žmonėmis... Atrodo, kad mus su maistu sieja neišardoma ir nuostabi meilės istorija. Prasidėjusi saikingais pašnekesiais su žolelėmis, šaknelėmis, grybais, išsivysčiusi iki daugiaaukščių sultingų barokiškų patiekalų konstrukcijų ir galiausiai evoliucionavusi į minimalistinį nouvelle cuisine. Ta meilės istorija tęsiasi įgaudama vis kitokių, įdomių, kartais šokiruojančių niuansų...

Iki š.m. gegužės mėn. 1 d. paskirkite 2% nuo jau sumokėto pajamų mokesčio sumos naudojantis savo banko elektroninės bankininkystės paslauga arba užpildydami 2% standartinę VMI prašymo formą. Jūsų skirta parama bus panaudota leidinio „Ozonas“ leidybai ir edukacinio projekto „Eko karta“ tęstinumui. Šių projektų eigoje yra vykdoma kompleksinė jaunosios kartos ekologinio ugdymo bei švietimo programa.

Įdomu tai, kad tautiškumas yra ir aplinkosauginių problemų spektre. Mokslininkai, ieškantys aplinkai naudingų sprendimų pačiuose įvairiausiuose sektoriuose (nuo žemės ūkio iki statybos), dažnai gręžiasi į konkrečių tautų patirtis. Pavyzdžiui, senųjų žemės ūkio praktikų atgaivinimas susijęs su pasipriešinimu monopolinėms globalioms žemės ūkio kompanijoms. Sveikos mitybos judėjimai – ūkininkų turgeliai, sezoninių ir vietinių vaisių bei daržovių prekyba – susiję su vietinių bendruomenių gaivinimu ir tvirtinimu. Tautinio identiteto rekonstrukcijomis užsiima ir įvairių sričių kūrėjai. Tad ir mes, neatsilikdami, šį laikraščio numerį skiriame saviems dalykams...

Mada apskritai yra tai, kas yra Bendra. Kažkas, kas aplink žmonių ir vietų konsteliacijas brėžia vienijantį punktyrą. Kuriama savotiška tos vietos ir to laiko bendruomenė. O kadangi gyvename Globaliame Pasaulyje, labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad tai, kas yra pas mus – yra ir visur kitur. Esame prieš niveliaciją, ypač kai ji ateina įvilkta į dailų masinės kultūros rūbą, sukurtą Niujorke, o pagamintą Šanchajuje. Yra labai daug tokių, kurie „prieš“, kurie kuria, ieško savo identiteto, net tautinio identiteto pėdsakų. „Ozonas“ visada propaguoja savarankišką mąstymą, pasirinkimus. Tai yra, turime budrios ir sąmoningos bendruomenės viziją. Natūralu, kad tokia – tai atsakingai gyventi bendruomenė...

Ruduo ankstyvas ir šiek tiek melancholiškas. Vasarą baigdami peržvelgiam, ko nespėjome padaryti, nors ketinome – nes kada gi, jei ne per atostogas, kai turim, atrodo, marias laiko?.. Kažkas planavo užpildyti valgiaraštį daržovėm, kažkas automobilį keisti į ėjimą pėstute ar dviratį, kažkas – pagaliau imti rūšiuoti atliekas. Šį numerį visai chuliganiškai skiriame poilsiui. Kad pailsėtume nuo vasaros, kad per daug neslėgtų artėjanti žiema...

„Kažkada seniai seniai“… Taip lėtai prasideda daugelis pasakų, kurios dulka neskaitomos mums su tokia laime įsiliejus suaugusiųjų gyvenimą. O jame? Žinoma – viskas, ko buvo ilgimasi dar nepriklausant suaugėliams. Tik šiek tiek nemalonu, kad po visų pastangų būti gerbiamiems ir dideliems apima nerimas, kai kažkuriuo momentu, atrodo, nebelieka erdvės judėti toliau. Pakanka, kad sėdėtum savame poste ir atliktum pareigas – kompanijai, šeimai, tėvynei.

Važiuoti dviračiu yra labai gerai... Labai smagu lėkti juo pavėjui, nuo kalniuko. Labai gera dviračiu važinėtis kaime, siaurais laukų takučiais, kuriuos sumina pas karves einančios bobutės. Dviračiu labai smagu važinėtis pajūryje. Labai gera išsirengti į tolimus dviračių žygius, vakare suremti juos ragais, o ryte nubraukus rasą minti toliau. Dviračiu smagu važiuoti dviese, pasisodinti vaiką už savęs ar prieš save. Smagu, kai kas nors paveža dviračiu (na gerai, gerai – taip nebebūna) Važiuojantieji dviračiu mieste susitikę dažnai vieni kitiems nusišypso (panašiai daro susitikę žmonės su šunimis)...

...Smėlio pilis, sniego pilis, gražiausias pilis ar tiesiog – savas. Kas yra mūsų namai, jei ne mūsų tvirtovės. Susivyniojame į juos kaip į paklodes. Giliau nei kauluose auga troškimas turėti savo kampą. Gal tuo galima pateisinti begalinę žmonių drąsą kone visą gyvenimą mokėti bankams už tą galimybę. Tai kartais gana smarkiai apkartina kasdienybę. O juk Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog namai yra ir „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“. Žmonės yra svarbiausi apibrėžiant namus. Mes sutinkame su tuo ir sakome, kad žmogaus gerovei svarbu būsto kokybė, santykis su aplinka. Metai iš metų dabartiniai namai nelabai kokie. Gyvenvietės, nesvarbu į aukštį ar į plotį – vis tokios pat. Tos pačios medžiagos, tie patys sprendimai, metodai...

Vėžys mūsų pasauliui pažįstamas jau labai seniai. Bet tik palyginus visai neseniai jis tapo bene svarbiausia liga, į užnugarį nustūmusia net AIDS. Gal dėl to, kad vėžys yra visur – jis kažkas fundamentalaus, kažkas, ką gimdo pasaulis, nurodydamas savo idealaus technologiškai tobulo projekto griūtį. Visos aplinkosauginės problemos: pesticidai, užterštas maistas, vanduo, pramoninė tarša, oro tarša, namų tarša – visa tai paliečia mus, judančius, kuriančius, ar ką bedarančius, tokius paprastus tiesiog žmones. Ne šiaip paliečia, o smogia iš visų jėgų. Mutuoja ląstelė, apie kurios egzistavimą niekada nė nemąstėme, pradeda daugintis siaubingu greičiu – ir štai liga, kuri baigiasi gyvenimu arba mirtimi...

Technologijų „kultūra“, nuo akmeninio kirvio ligi Marso-roboto išreiškianti žmogaus skirtybę (ar viršenybę) nuo gamtos, tapo jo savitiksle siekiamybe ir įrankiu tos gamtos sunaudojimui konvejeryje. Šiandien šis poveikis toks globalus ir visa skrodžiantis, kad, regis, nebelieka ir kitos erdvės galimiems (jei jie dar galimi) sprendimams, kaip tik pačios – dešimtgubai apgalvotesnės, sąmoningesnės, moralesnės.. technologijos. Arba: efektyvinamos saulės baterijos, transformuojami vėjo pelekai, dumbliai ar bakterijos, gaminančios alternatyvų kurą, įgyvendinimo ir strategijų technologijos... Permąstykime savo santykį su jomis, bet šiek tiek nusileiskime ir į „čia ir dabar“...

Švenčių proga priminti sąmoningo vartojimo reikšmę ir moralizuoti apie „diržų susiveržimą“ prie persivalgymo stalo yra atžagariai banalu. O bet tačiau ką daryti? Jau išsiaiškinom, kad vartojimo – kainų – BVP – išlaidų beribio augimo siejimas su „gyvenimo gerėjimu“ ir visuomenės/ekonomikos progresu buvo itin menkai pagrįstas. Dabar reikia permąstyti pačius ekonominių motyvacijų saitus ir akivaizdu, kad ekologija turės būti viena iš esminių gairių, o jokio primityvaus socialinių išlaidų ir investicijų mažinimo čia nepakaks...

Sveikatos nenusipirksi. Sveikatai nepaprieštarausi. Į sveikatą, - sako lietuviai, geriantys dešimtą taurę jubiliejinio automobilinio skysčio (o vėliau naktį galbūt – neduokdie – besirėžiantys į šešių asmenų šeimą, priešinga eismo juosta grįžtančią iš kalėdinio žiburėlio „karo keliuose“ prevencijai). Jei ką ir atims pasaulinė ekonomikos, finansų, maisto, vertybių, vertybinių popierių, naftos brangimo, naftos pigimo, butų pigimo, butų brangimo, statinių, kubilų ir šimašių krizė, tai sveikatą – paskutiniausiai. Tačiau galiausiai imsime pardavinėti ir ją, kaip iš tikrųjų parduodame, o nemažai jau esame ir pardavę net šiandien...

Dabar jau (kaip ir anksčiau) beprasmiška juoktis iš partijų programų aplinkosaugos skyrelių ar vizijų „drąsiai šaliai“, skambančių kaip daina penkiasdešimties proanūkių močiutei, konstruktyvumo. Vienu akies kraštu net gali pasirodyti kažkaip.. nepadoru iš kandidatų reikalauti atliekų tvarkymo, transporto ar namų ūkio sistemų, energetinės nepriklausomybės receptų. Nei rūšiavimo konteineriai, nei daugiabučių ar ko nors kito renovacija lietuviams Nėra įmanoma misija – jiems tai kitų planetų ir kitų šimtmečių iššūkiai. Net kai kiekvienas žemės milimetras priklausys imigrantams iš Marso, kai klimato tvanas bus nušlavęs visas žinomas civilizacijas ir paskutinį zoosodo gyvūną, lietuviai tebebus daugiabučių renovacijos planavimo ir prognozavimo stadijoje...

Visas mus kamuojančias problemas dažniausiai sugebame vertinti tik per neigiamą prizmę, tai yra, visi mokame ieškoti kaltininkų, pirštais badyti katastrofiškas pasekmes, verkšlenti dėl savęs. Pozityvi prieiga ir pastanga atsakingai ir sistemiškai imtis grėsmingų, sunkiai suvokiamos apimties problemų sprendimo – retas atvejis. Apskritai gyvendami mažoje šalyje esame linkę manyti, kad dėl visų nelaimių, tokių kaip klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atmosferos tarša, kaltos vien šalys gigantės. Manome, kad esame pernelyg maži ir dėl to neprisidedame prie varganos planetos padėties. Todėl visas bėdas, kurias pavyksta sugaudyti globaliame informacijos tinkle, linksniuojame teoriniu lygmeniu, o praktiškai gyvename ekstensyvų, vien į savo šalies (o dar dažniau – į asmenines) reikmes orientuotą gyvenimą...

Ieškodami pozityvių ir progresyvių, ekologiškų ir technologiškų alternatyvų, kurias skleidžiant, remiant, puoselėjant ir perkant pasaulis taptų nor kiek darnesnis, neretai pamirštame, kad net ir ekologiškiausias kelias su dar ekologiškesnėmis transporto priemonėmis vieną po kitos ardo natūralias žemės ekosistemas. Kad ir kiek švariausios energijos prisuktų naujausia saulės baterija ar vėjo malūnas, šis augantis (bet Lietuvą aplenkiantis) srautas neatgavins per kelis dešimtmečius išmirusių rūšių. O net ir nesustabdys jų nykimo...

Šio numerio tema – ekologiška statyba. Tai pastovi mūsų rubrika, kuri šįkart užima didžiąją dalį leidinio. Pirmiausia, pasitelkę specialistus, bandome kvestionuoti „pasyvaus namo“ koncepciją, kuri taupo pastatų suryjamą energiją, tačiau kartais gali juos paversti gryno oro neįsileidžiančiomis kriptomis. Specialiai „Ozonui“ interviu apie namų ekologiškumą teikia Olandijos pastatų biologijos ir ekologijos instituto direktorius dr. Michiel Haas...

Šiltas metų laikas – tai proga pasodinti tūkstantį medžių, pristatyti ekologiškų namų ir prigimdyti sūnų, kurie mąstys geriau ir atsakingiau už mus. Supraskite teisingai, aukščiau esantis grožinis sakinys jokiu būdu nėra nukreiptas prieš dukras, kurios gali užaugti dar sąmoningesnės ir kurti naują pasaulį dar gabiau. Pirmasis vasaros Ozonas skirtas Atvirdangiui – t.y. mūsų partneriui „ekologiškiausiam Lietuvos festivaliui“ – žr. specialų priedą šio numerio viduryje su jo programa, žemėlapiu ir taip toliau, - o taip pat visam grynam orui, kelionėms dviračiu, ekologiškų daržovių auginimui bei valgymui ir taip toliau – sugalvokite patys. Ir praneškite mums...

„Debesų fabrikas” (Kanarų salose - Fuerteventuroje). Dažnai regime kitokius fabrikus pučiant visai kitokius debesis ir kitokiomis apimtimis. Energijos iš atsinaujinančių šaltinių - šio numerio tema - propagavimas Lietuvoje - tai vis dar kova su vėjo malūnais (nors kitur - priešingai: prieš juos nebepapūsi). O juk prieš kelis šimtus metų tokie „amžinieji varikliai” nuveikdavo didžiausius darbus. Ar tikrai dar nėra praktiškų technologijų, kurias pasitelkus galima panaudoti saulę, vėją, tekantį vandenį? Žr. Ozono viduje...

Kodėl Lietuvoje viskas vyksta taip sunkiai? Atsiprašau už poetiškumą, bet nejau kalti tokie SLUNKIAI, kaip mano kvartirantas, kurio pagrindinis lozungas, kredo ir moto – „Po manęs nors ir tvanas“? (koks vis dėlto pranašiškas klimato-kaitos anonsas!). Tokiam mentalitetui nesvetimi būtų ir šūkiai „tegu nors ir tvanas ten, kur manęs nėra“ bei tiesiog „o koks skirtumas? vis tiek visi mirsime“.

Chemija, achema, kita alchemija ekologų ir sąmoningų vartotojų lūpose tapo keiksmažodžiu. Švelniai pažvelkime, ar kaltas pats požiūris, ar kiti vartojimo aspektai, ar pati disciplina ir jos produktai. Netoliese „Ozone7“ – ir biotechnologijų klausimas Lietuvoje, sergantys namai, drabužių ekologija...

Nesu sutikusi žaliojo, kuris palaikytų atominę energetiką - sako Vaida Pilibaitytė – viena aktyviausių ir nuosekliausių ekožurnalistų, Lietuvos radijo laidos „Pažinimo vartai“ vedėja, kurios ir Mindaugo Nastaravičiaus straipsnis „Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: ar tikrai apsimoka?“ pelnė pirmąjį prizą Vidurio ir Rytų Europos konkurse, vertinusiame geriausias regiono publikacijas apie energetiką...

Šiandien vis dar populiaru „pastebėti“, kad ekologinis judėjimas esąs „mada“, „isterija“ arba „a, tai tu iš tų“. Dar viena paplitusi laikysena – nutaisyti miną ir tokią fenomenalią kasdienę elgseną bei reakcijas, it kažkokiu lemtingu ar astrologiniu keliu aplinkosauginė veikla, švietimas, žinojimas, taisymasis būtų „nesvarbu“, „ne dabar“, „tai ne man“, „na, sėkmės jums“...

Kaip „šviesti“ ir krėsti rūšiavimu visuomenę, kurioje apskritai aktuali problema yra šiukšlių išmetimas – ne gatvėje, ne pamiškėje, ne paplūdimyje; kuri, jeigu ir turi noro, jėgų ir sąmoningumo išmesti, dažnai nesuranda net pačių šiukšlių dėžių; kuri, net jeigu ir aptinka šiukšliadėžę, nereta iš jų būna sulaužoma, deginama ir kitaip niokojama ne gailestingiau už stotelių reklamų stiklus? Retorinių klausimų šalis. Ar planeta?

Tačiau leidinys nėra produktų katalogas ar įmonių naujienos, naudosime tiek žiniasklaidos elementus kaip operatyvūs interviu, žurnalistiniai tyrimai etc., tiek publikuosime aktualiąją mokslinę publicistiką. Iš kitos pusės, egzistuoja procesai, kurių ekologiškais valikliais ar ekologiškais krapais jau nebeįmanoma ištrinti ar užmerkti akių, kaip antai klimato atšilimas ir to keliami pokyčiai, pastebimi jau šiandien. Todėl bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, jų veiklos nušvietimas gali pereiti ir į kritiką, ir į diskusiją netgi su radikaliais „žaliosios minties“ gynėjais...

Leidinio problematika: racionalus ir ekologiškai sąmoningas vartojimas (gyvenimas) šiandien ypač plati kategorija, kuri plečiasi ir plėsis vis labiau, nuo ekologiškų kasdienio vartojimo, buities, maisto produktų iki ekologiško kuro, alternatyvių energijos šaltinių, ūkio apskritai.

Leidinio misija: ekologijos temos, problematikos ir aktualijų leidinys, orientuotas į pozityvą, t.y. racionalų vartojimą, perdirbimo ir tausojimo skatinimą, didinant visuomenės, įmonių ir įstaigų (vyriausybinių, nevyriausybinių ir privataus kapitalo) bei visuomenės ekologinį sąmoningumą.